A. Neciunskas: VILIBOR palūkanos galėjo būti ir didesnės arba kaip arti buvome finansų griūties

Rinkoje krizės metu vyravo didelė įtampa dėl prasidėjusios pasaulinės krizės, lyginamos su Didžiąja depresija, bankų bankrotų užsienyje (Lehman Brothers, Islandijos bankų nacionalizavimas, Parex Latvijoje) ir finansų rinkos reakcijos į tai. Apsivertė požiūris į rizikas visų šalių rinkose. Pradėjo ryškėti ir stiprėti abejonės, ar fiksuotąjį valiutos kursą turinčios šalys sugebės jį išlaikyti. Tarp tokių „įtariamųjų“ buvo ir Lietuva – ypač kai kaimyninėje Latvijoje bankrutavo Parex bankas ir šalis buvo priversta kreiptis dėl paramos į Tarptautinį valiutos fondą (TVF). Galimybę prašyti TVF paramos svarstė ir Lietuva.

Viena iš svarstomų TVF paramos sąlygų buvo lito devalvavimas. Diskutuota tiek apie išorinį (valiutos kurso), tiek apie vidinį (atlyginimų ir pensijų sumažinimą) devalvavimą.

Kilo įvairiausių finansinių priemonių palūkanų normos nacionalinėmis valiutomis. Tuo pat metu krito akcijų indeksai visame pasaulyje ir Lietuvoje. Reitingų agentūros mažino pažeidžiamiausių šalių reitingus. Lietuvos kredito reitingai taip pat buvo sumažinti nuo A2 stabilaus iki Baa1 su neigiama perspektyva (Moody‘s). Suaktyvėjo užsienio rinkos dalyvių domėjimasis galimybėmis daryti spaudimą valiutoms, siekiant jų nuvertėjimo spekuliaciniais tikslais. Tą mums rodė vietinių bankų iždų atstovų nuotaikos bei litų ir eurų keitimo operacijos per Lietuvos banką. Matėme bandymus sukurti spekuliatyvias pozicijas išankstinių ir apsikeitimo sandorių rinkose. Nuo didelių tokių pozicijų formavimo iš esmės gelbėjo rinkos seklumas, tinkamo įkeisti turto trūkumas sudarant atpirkimo sandorius, galimybės skolintis litus per Lietuvos banko lito ir bazinės valiutos sandorius blokavimas (litų skolinimasis buvo bandomas konstruoti iš atskirų lito ir bazinės valiutos keitimo sandorių su skirtingomis atsiskaitymų trukmėmis), bankų, turinčių didelius litų paskolų portfelius, atsisakymas skolinti litus užsienio finansų įstaigoms ir net mūsų įspėjamieji pokalbiai su bankų iždų atstovais apie galimas rizikas sudarant minėtus sandorius su tais, kurie „statė“ ant lito devalvavimo.

Suprasdami valiutos valdybos veikimo modelį ir rinkos veikimo mechanizmą, tuo metu labai ir išties pagrįstai nerimavome dėl įvykių ir augusių palūkanų, kurioms pasiekus nematomą lūžio tašką, galėjo prasidėti praktiškai nesustabdomas ir neatšaukiamas procesas – masinis litų keitimas į eurus. Tai būtų buvusi ne kas kita, bet pačių Lietuvos gyventojų ir ūkio subjektų, nustojusių tikėti, kad oficialusis lito kursas nebus pakeistas, valiutinė ataka, kurios būtų neįmanoma sustabdyti. Kasdieną stebimi nerimo rinkose požymiai rodė, kad iki to trūko visai nedaug. Lietuvos banko užsienio atsargų pakako, kad būtų iškeisti visi apyvartoje buvę litai, tačiau tokį staigų pokytį vargu ar būtų atlaikę šalies bankai. Akivaizdu, kad dėl turto ir įsipareigojimų balanso litais ir eurais pasikeitimo bankai būtų pristigę likvidumo, o tai anksčiau ar vėliau būtų peraugę į įsipareigojimų nevykdymą. Tokioje situacijoje devalvavimas būtų dar labiau pabloginęs padėtį, suduodamas smūgį bankų turtui per paskolas litais dėl pastarųjų nuvertėjimo, nekalbant jau apie šalies nuostolius, susijusius su skola užsienio valiuta.

Šias grėsmes suprato ir rinkos dalyviai, todėl vieni bandė susikurti situaciją (rizikos kapitalo fondai), kurioje išloštų iš devalvavimo, kiti bandė išvengti nuostolių dėl jo (bankai, įmonės, piliečiai, skolininkai ir indėlininkai). Investuotojai tokio netikrumo laikotarpiu savo ruožtu reikalavo didesnės grąžos iš savo investicijų, todėl nematytas aukštumas pasiekė net vyriausybės vertybinių popierių (VVP) pelningumas tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse, kuriose buvo taikomas fiksuotasis valiutos kursas.

Finansų rinkos iš esmės remiasi pasitikėjimu. Tuo metu tvyrojo tik vienas klausimas: kada pasitikėjimas sumažės tiek, kad nebeliks pakankamai pasitikinčiųjų litu, nebeužteks valdžios patikinimų, atsveriančių motyvų, naujienų, vertinimų ir būdų jam atkurti.

Mačiusius tokias grėsmes bei rinkos virtuvę gyvai ir iš arti, kai kurių menką rinkos funkcionavimo praktiką turinčių ekonomistų „išvedžiojimai iš lentelių“ ne vieną finansų rinkų profesionalą, jei ne piktina, tai bent jau stebina savo perdėtu pasitikėjimu, o kartais ir naivumu. Bet kuriam finansų rinkų dalyviui būtų natūralu, kad, vyraujant tokiai situacijai finansų rinkose, kilo ir VILIBOR. Nekartojant begalės ekonomistų vertinimų, norime pasidalyti, kaip tarpbankinės palūkanų normos VILIBOR pokyčius vertino ECB analitikai: „…palūkanų normų skirtumai toliau didėjo dėl užsienio investuotojų iš naujo įvertintos rizikos, didelio makroekonominio koregavimo Lietuvoje, nuo 2008 m. rudenio mažinamų kredito reitingų ir finansų rinkose sklindančių gandų, kad gali prireikti kreiptis į TVF…“ („…differentials have widened further driven by the reassessment of risks among foreign investors, the severity of Lithuania’s macroeconomic adjustment, credit rating downgrades since the autumn of 2008 and rumours in financial markets about the need to enter into an agreement with the IMF…“ (ECB, 2009).

Dažnai pamirštamas faktas, kad VILIBOR buvo nustatomas pagal tarpbankinėje rinkoje aktyvių bankų kotiruotes – buvo atrenkami tik realius sandorius sudarę bankai, jiems buvo taikomas ir papildomas atrankos kriterijus: VILIBOR skaičiavimams buvo naudojamos kotiruotės tik tų bankų, kurių sandoriai rinkoje sudarė ne mažiau kaip 5 proc. visos apyvartos. 2008–2010 m. nustatant VILIBOR kai kuriais laikotarpiais dalyvavo 10 skirtingų bankų, tarp jų buvo ne vien skandinaviški bankai. Stebėjome atvejus, kai būtent ne skandinaviškų bankų VILIBOR apskaičiavimui teikiamos palūkanų normos buvo didesnės nei skandinaviškų bankų normos. Pažymėtina, kad, nepaisant didelio VILIBOR palūkanų normų skirtumo nuo EURIBOR, skirtumas tarp Lietuvos Respublikos VVP pelningumo ir Vokietijos VVP pelningumo buvo dar didesnis.

Krizės sąlygomis tarpbankinės paskolos keitė savo formą į skolinimąsi su užstatu. Sudarant šiuos sandorius, VILIBOR buvo taikomas skolinimo kainai, kuri kartais būdavo net didesnė nei pats VILIBOR (siekė net 16–17 %), apskaičiuoti.

Apibendrinant pažymėtina, kad didelė VILIBOR palūkanų norma buvo viena iš daugelio krizės pasekmių ir indikatorių, gali būti, kad jos aukštas lygis apsaugojo nuo masinio litų keitimo į eurus, veikė kaip automatinis reguliatorius tol, kol, laimei, visiškai nesugriuvo pasitikėjimas valiutų valdyba.

Neatsakingi pseudoekonominiai argumentai užgožia tikrą informaciją ir nukreipia dėmesį nuo tikrų pamokų apie šalies ekonomikos ir finansų valdymą, kurias turėjome išmokti. Paradoksalu, kad, pavykus išvengti finansų sistemos griūties, bandoma apversti argumentus ir įrodinėti, jog jokios rizikos kaip ir nebuvo.

Autorius:

Algirdas Neciunskas
Lietuvos banko Rinkos infrastruktūros departamento direktorius

https://www.lb.lt